Ieškoti šiame dienoraštyje

2016 m. balandžio 28 d., ketvirtadienis

Knygų skaitymas kartu – sušildo, atveria, sujungia ...


                 Knyga – tai ne tik žinios, intelektas, vystymasis ar susegti ir gražiai iliustruoti popieriaus lapai, knygos skaitymas – tai atverta širdelė, pokalbiai, šypsenos ir nesuvaidintos emocijos.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iniciajavo socialinį projektą „Į vaikų globos namus – su knyga !“.  Mums,  Anykščių Jono Biliūno gimnazijos mokinėms Gabrielei Čybaitei, Vincentai Augustinavičiūtei, Marijai Veršulytei, Inetai Daunoravičiūtei, Vestai Pakalnytei, Miglei Šulskutei, Deimantei Bubulytei kartu su bibliotekininke Renata Miškiniene bei gimnazijos pavaduotoja Rimute Stanislavoviene, ši iniciatyva patiko ir nutarėme paminėti Tarptautinę vaikų knygos dieną( balandžio 1d.) kitaip nei visada – skaitant ir bendraujant su Aulelių vaikų globos namuose gyvenančiais vaikais.  Pasiėmusios įdomių pasakų bei istorijų knygų ir net gitarą, balandžio 7 d. išsiruošėme į neišdildomų įspūdžių kupiną kelionę.
                 Pasiskirsčiusios į įvairaus amžiaus vaikų grupeles, merginos kartu su vaikais bendravo, skaitė jiems kūrinius ir žaidė pačius įvairiausius žaidimus. Pačius mažiausius apsiėmė globoti Vincenta. „Vaikai, su kuriais bendravau, buvo iki šešerių metų. Jie, kaip ir visi vaikai – labai energingi, smalsūs ir mėgstantys saldainius. Pradžioje susipažinome, aš paskaičiau jiems keletą pasakų, kartu dainavome. Tačiau didžiausias jų susižavėjimas buvo, kai iš dėklo išsitraukiau gitarą ir ėmiau groti. Tuomet kiekvienas norėjo ją palaikyti ar bent pirštuku perbraukti per stygą. Negaliu apsakyti kiek jie man davė to apsilankymo metu, turbūt tiek, kiek aš jiems neišgalėjau duoti,“ – prisiminimais dalinosi Vincenta.
                 Manieji vaikučiai buvo 7-9 metų – labai smalsūs, guvūs, aktyvūs ir, neslėpsiu, truputį maištaujantys. Skaičiau jiems Lui Sepulvedos pasaką “Katinas, kuris išmokė žuvėdrą skraidyti”. Istorija apie tai, jog viskas yra įmanoma, šis tekstas nors akimirkai atvėrė vaikų širdeles ir prisiminimus apie savo gyvenimą: jie nebijojo kalbėtis jiems svarbiomis temomis. Buvo įdomu, jog vaikiškus žaidimus keitė pašnekesiai susėdus ant kilimo. Jie – mylintys, rūpestingi ir nuostabūs vaikai ir jiems iš mūsų reikia tiek nedaug... Tik meilės, šilumos ir, žinoma, - pokalbio. Juk bendravimas gydo. Nebuvo nieko geriau, kaip juos apsikabinti ir pažadėti, jog mes dar kartą susitiksim! Šis susitikimas buvo neeilinis… Norėčiau jų daugiau.
                 Miglė, Vesta ir Deimantė apsistojo vyresnėse, 9-12 ir 10-14 metų grupėse, kur vaikišką juoką keitė paaugliška rimtis. “Įėjusias į kambarį mus nedrąsiai sutiko vaikai. Į mus žiūrėjo atsargiai ir nepatikliai, tačiau pradėjusios juos kalbinti ir juoktis kartu, apsipratome  ir kartu paskaitėme ištrauką iš knygelės, kurią buvome pasiruošusios paskaityti. Kadangi vaikai nenustigo vietoje ir kalbėjo vieni per kitus, pažaidėme judresnių žaidimų. Vaikai labai žingeidūs, nori šnekėti, žaisti, išbandyti viską. Labai smagiai kartu pasibuvome, pasiautėme, tik gaila... laiko buvo kur kas mažiau, nei mes norėjome būti kartu vieni su kitais,“ – apie savo grupę pasakojo Miglė. „Susitikimas su mylinčiais, rūpestingais ir nepaprastais vaikais buvo vienas jautriausių susitikimų mano gyvenime. Tikiuosi dar ne kartą aplankyti šiuos mažuosius stebuklus,“ –rašė Deimantė.
                 Inetos ir Marijos grupė buvo pati vyriausia ir brandžiausia. Su 15-17 metų mokiniais norėjosi kalbėti apie daugelį tiek mums, tiek jiems aktualių dalykų: tarpusavio bendravimą, mokyklą, popamokinę veiklą, emocijas... Ineta prisimena: “Valanda su bendraamžiais, kurie trokšta bendrauti, skleisti savo šilumą, nuoširdumą, man leido susimąstyti ir suprasti tikrąsias gyvenimo vertybes. Juk jie tokie tikri, šilti bei pilni gerumo. Jie nuostabūs! Ačiū jiems už tai, kad manyje sužadino tikėjimą, gėrį ir šilumą.”
                 Susitikimas su Aulelių vaikų globos namų auklėtiniais sužadino jausmus ir gilias emocijas: džiaugsmą, rimtį, o gal net ir liūdesį... Jis paliko daug peno apmąstymams apie tai, koks kontrastingas yra pasaulis ir kiek daug unikalių asmenybių su savo skirtingomis istorijomis, bėdomis ir džiaugsmais šiame pasaulyje gyvena. Vakaras praskriejo lyg vėjo nešamas, o prisiminimai neišdils visą gyvenimą – jie tikri ir veriantys širdį. Tikiu, jog mes dar ten sugrįšime. Su kitomis pasakomis, kita nuotaika ir dar didesne širdimi...

Gabrielė Čypaitė,
Anykščių Jono Biliūno gimnazijos IIIb mokinė