P A R O D A
"Senoji lietuviškoji raštija - valstybingumo pamatas"
Vis dar galite pamatyti:
Gedimino laiškus įvairiems tuometinės Europos valdovams, pirkliams bei amatininkams, Vilniaus universiteto bibliotekos
senųjų spaudinių fotografuotiną katalogą, K. Varnelio privačią senų spaudinių kolekciją, daugelį spaudinių parašytų lotynų, senąja rusų, lenkų kalbomis, pirmųjų lietuviškų laikraščių “Varpas” faksimilinį leidimą, K. Donelaičio „Metų“ bei
M. Mažvydo „Katekizmo“ faksimilinius leidinius.
Antroji sąvokos “lietuviškoji raštija” termino reikšmė
suprantama kaip tam tikrų visų rašto paminklų: valdovo kanceliarijos dokumentų,
Bažnyčios gyvenimui reikalingų tekstų, piliečių korespondencijos, teisės aktų,
grožinės literatūros kūriniai ir kt. visuma.
Į Lietuvą raštas bei raštija atkeliavo kartu su
krikštu XIII a. viduryje. Kaip teigia literatūrologas S. Narbutas “1251 m. Mindaugas be
valstybinės religijos “gavo” keletą lotyniškai bei vokiškai rašyti ir skaityti
mokančių žmonių, Šventąjį Raštą ir būtiniausias liturgines knygas”.
Rašymo lietuviškai pradžią datuoti bent iki XIV a. pabaigos mus verčia žinomi
lietuviški tekstai, frazės ir paskiri žodžiai, užrašyti XVI a. pradžios
lotyniškų knygų paraštėse ir priešlapiuose.
Be valdovų, lietuviško rašto atsiradimui ir puoselėjimui ypač nusipelnę
yra pranciškonai ir bernardinai: tai jų knygose iki šiol aptinkama seniausių
lietuviškų tekstų.