Ieškoti šiame dienoraštyje

2016 m. gegužės 25 d., trečiadienis


P A R O D A
"Senoji lietuviškoji raštija - valstybingumo pamatas"


Vis dar galite pamatyti: Gedimino laiškus įvairiems tuometinės Europos valdovams, pirkliams bei amatininkams, Vilniaus universiteto bibliotekos senųjų spaudinių fotografuotiną katalogą, K. Varnelio privačią senų spaudinių kolekciją, daugelį spaudinių parašytų lotynų, senąja rusų, lenkų kalbomis, pirmųjų lietuviškų laikraščių “Varpas” faksimilinį leidimą, K. Donelaičio „Metų“ bei M. Mažvydo „Katekizmo“ faksimilinius leidinius.

Lietuviškąją raštiją turime suvokti dvejopai.  LDK “sienų” rėmuose lietuviškąjai raštijai suteikiame itin svarbią reikšmę: tai - raštija apibrėžta ne kalbiniu pagrindu, o LDK teritorinėmis sienomis.  Lotyniški Gedimino ir Vytauto laiškai, kanceliarine slavų kalba sukurti Lietuvos metraščiai, vokiškai pasakytos Andriaus Volano kalbos  ir kt.
Antroji sąvokos “lietuviškoji raštija” termino reikšmė suprantama kaip tam tikrų visų rašto paminklų: valdovo kanceliarijos dokumentų, Bažnyčios gyvenimui reikalingų tekstų, piliečių korespondencijos, teisės aktų, grožinės literatūros kūriniai ir kt. visuma.
Į Lietuvą raštas bei raštija atkeliavo kartu su krikštu XIII a. viduryje. Kaip teigia literatūrologas S. Narbutas “1251 m. Mindaugas be valstybinės religijos “gavo” keletą lotyniškai bei vokiškai rašyti ir skaityti mokančių žmonių, Šventąjį Raštą ir būtiniausias liturgines knygas”.
Rašymo lietuviškai pradžią datuoti bent iki XIV a. pabaigos mus verčia žinomi lietuviški tekstai, frazės ir paskiri žodžiai, užrašyti XVI a. pradžios lotyniškų knygų paraštėse ir priešlapiuose.

Be valdovų, lietuviško rašto atsiradimui ir puoselėjimui ypač nusipelnę yra pranciškonai ir bernardinai: tai jų knygose iki šiol aptinkama seniausių lietuviškų tekstų.